Lelija.

Ašaros bėgančios per lūpas

ir suknia kiaurai šlapia,

pagalbos prašančios Jos akys

ir tamsiai mėlyna.

Lietus po medžiais nebelyja,

drugiai išlindo spalvom pasidalint,

tik Ji.viena. dar sėdi tamsoje.

Plaukai Jos pinas su šakom,

paukščiai tupias ant pečių,

Ji paliesta gamtos, bet bijo,

tos šalia augančios lelijos.

Balta, didi, į dangų stiebias,

tokia atrodo netikra,

Jos pirštai vos vos liečia gėlę,

bet ji nejaučia jos pačios.

Abiem delnais apgaubia ją,

bet nieko. Nieko visiškai.

Ir pradeda vėl lyti tyliai,

drugiai pradingsta dobiluos.

10.04.22